- vėpūta
- vė́pūta sf. (1) K.Būg, P.Skar, FrnW, DŽ1, vė́puta (1) BzF197(Prk), KŽ; J.Šliūp 1. žr. vėpūtė 2: Vėjas, aptikęs kliūtį, suka aukštyn, aukštyn pagauna su savim ir purų pagal vėputą nešamą sniegą sp. Kanopų kaukšėjimą slopino sniego vėpūtos, kurios įnoringais kalvagūbriais susimesdavo ant gruoduoto kelio rš. Visas mano rūpestis buvo, kad tamsoj į kokią vėputą neįstrigčiau LC1888,38. Vienas … po pusnes ir vėputas … iki pažastų kapanotis turėjęs TP1880,45. Popą nunešę ir įkišo į pusnę (vėputą) BsMtII37. 2. toks (ppr. vėjo supūstas) debesis: Rytmetį dangus buvo aptrauktas vėpūtomis (sausomis debesimis) IM1861,29.
Dictionary of the Lithuanian Language.